Ką reikia pasakyti apie žmogaus dvasinės formos reinkarnacijos gamtos-kūrybinį dėsnį, yra tai, kad žmogaus atsakomybė prieš gyvenimą ir mirtį nenutrūksta, kadangi jis yra jų ir savęs globėjas. Kalbant apie naują gyvenimą, kaip visada naujoji asmenybė iš žmogaus reikalauja suvokiamos, griežtos ir neišvengiamos atsakomybės už viską, kaip nustato gamtos-kūrybiniai dėsniai ir įstatymai.
Žemės žmogau, jei tu galvoji, kad mirtis yra tavo dvasios, tavo gyvenimo ir tavo tolimesnės egzistencijos pabaiga, tai tu labai klysti. Iš tikrųjų nėra taip, kaip tu klaidingai manai. Ir nėra taip, kaip tu paslapčia baiminiesi, kad kartu su mirtimi pasibaigia tavo visa egzistencija, o visi tavo dalykai išnyksta ir prapuola, nes iš tikrųjų po mirties būna tavo tolesnis gyvenimas. Viso to priežastis yra tavyje esantis subtiliosios materijos, dvasinės energijos faktorius – dvasinė forma, kuri iš vienos pusės įgalina atgimimą, o iš kitos pusės, jos dėka po mirties tu atgimsi jau kaip nauja asmenybė. Ši tavo dvasinė forma yra nepriklausoma nuo materialaus kūno ir nuo materialios sąmonės, yra nemirtinga ir jos neveikia materialiniai pokyčiai, gimimas, mirtis ar atgimimas. Tavo gamtos-kūrybinė dvasia, t.y. tavo dvasinė forma įkūnija tikrą gyvenimo galią, kurią tu, kaip žmogus savyje patiri kiekvieną dieną, taip pat kurią tu gali patirti visose tave supančios gamtos egzistencijos formose planetoje, floroje ir faunoje.
Kiekvienas žmogus turi daugiau ar mažiau sąmoningą impulsą ir pastovų norą rasti tvirtus atsakymus į pradinius, egzistencinius gimimo, esamo gyvenimo ir galimo būsimo gyvenimo klausimus. Norėdamas atrasti visas laikui nepaklūstančias gamtos-kūrybines tiesas sąmonėje ir už jos ribų, žmogus turi atsisakyti visų savo įsivaizdavimų, paremtų tikėjimu, religija ar grynuoju materializmu, kad jo sąmonė taptų ir išliktų laisva, nešališka ir tyra. Beieškodamas tiesos jis privalo iš savo sąmonės, iš savo minčių ir jausmų pašalinti viską, ką jis iki šiol neteisingai sužinojo, įsisąmonino ir neteisingai įsivaizdavo.
Tai yra būtina, kad jis, nekaltas ir neutralus kaip kūdikis, pradėtų ieškoti tiesos ir ją rastų. Nežinodamas tikros tiesos apie tikrąją būtį (materialiąją sritį) ir Būtį (dvasinę, subtiliają sritį), savo gyvenimo pabaigoje jis negali būti laimingas, lieka nežinioje ir negali drąsiai pažvelgti mirčiai į akis, nes jis nežinodamas tikrosios tiesos negali suvokti faktinio gimimo, gyvenimo, mirties, naujos asmenybės gimimo ir dvasios, t.y. dvasinės formos atgimimo veiksmingumo . Be tikrojo žinojimo apie natūralius kūrybinės universaliosios sąmonės įstatymus ir dėsnius, žmogus negali savyje rasti tikrosios laimės, nes be žinių apie realybę jis negali suprasti ir sau padėti. Jei žmogus nori būti laimingas, suprasti gyvenimą, juo tikrai mėgautis ir jį sąmoningai jausti, jam turi būti aišku, kad jis nuo pirmosios jo asmenybės atsiradimo dienos pagal gamtos-kūrybinius dėsnius, savyje turi didelę atsakomybę, kuri nepasibaigia su jo kūno ir asmenybės mirtimi.
„Dvasinis mokymas“ arba „mokymas apie tiesą, mokymas apie dvasią, mokymas apie gyvenimą“, absoliučiai aiškiai sako, kad mirtis nėra visa ko pabaiga. Gyvenime, kuriam taip pat priklauso mirtis ir taip vadinamas pomirtinis gyvenimas, nėra galutinio išnykimo. Yra tik pastovus keitimasis ir transformacija. Gyvenimas yra tapsmas ir mirtis, dar viena mirtis ir dar vienas tapsmas – procesas, kuris yra paremtas gamtos-kūrybiniais dėsniais. Visa, kas egzistuoja, neprapuola ir neišnyksta į nebūtį, taip pat ir žmogus, ir viskas kas jį sudaro kaip žmogų. Jei jis tai žino ir suvokia faktus apie tai, tai jame išnyksta mirties baimė, nes jis žino, kad mirtis jo dvasinei formai yra tik viena tarpinė stotelė anapus egzistuojančiame bendrajame sąmonės bloke amžinojo gyvenimo rate. Dvasia ir jos sukurtas bendrasis žmogaus sąmonės blokas ir toliau egzistuoja po materialiojo kūno mirties anapusinėje eterinėje plotmėje, kur senasis sąmonės blokas susilieja su bendruoju sąmonės bloku, tampa neutraliąja energija ir iš kurio susiformuoja naujas sąmonės blokas su nauja asmenybe. Iš čia naujai sukurtas sąmonės blokas ir nauja asmenybė kartu su dvasine energijos forma, t.y. dvasine forma tam tikru laiku sugrįžta į materialųjį kūną, į naują žmogų.
Iš to kyla klausimas – kas žmogų padaro žmogumi jo giliausiame viduje? Dvasinis mokymas į šį klausimą duoda aiškų ir vienareikšmį atsakymą – svarbiausia žmoguje yra taip vadinama „dvasinė forma“ arba paprasčiausiai jo „dvasia“ – nemirtingas, subtiliosios materijos energetinis paketas, palaikantis sąmonės ir kūno gyvybę bei įkūnijantis tikrąją gyvenimo galią. Sąvoka „dvasinė forma“ arba „dvasia“ neturi būti suprasta klaidingai. Dvasia nėra vaiduoklis, kuris vaidenasi, taip pat ji nėra iš anapus atėjęs permatomas žmogaus siluetas, apsigaubęs baltu besiplaikstančiu apdaru. Dvasia arba žmogaus dvasinė forma yra grynoji subtilioji energija, atsiradusi iš Praamžinybės ir kuri yra įsikūnijusi žmogaus viduje. Žmogaus dvasia iš esmės yra jo subtilusis energijos šaltinis, jo nesunaikinama gyvenimo galia. Dvasinė forma visų pirma žmogui suteikia gyvenimą, nes tokiu būdu gali egzistuoti jo visas kūnas, jo sąmonė, jo mintys, iš to iškylantys jausmai, kurie yra atsakingi už psichikos formavimąsi, taip pat vegetatyvinė nervų sistema, kuri valdo organų funkcijas ir t.t. Dvasia yra didelės koncentracijos subtilioji energija, kurią sukūrė Praamžinybė – universalioji aukštoji kūrybinė energetinė sąmonė. Žmogaus dvasios negalima prilyginti materialiajai žmogaus sąmonei, kuri pati materialiniame žmogaus egzistavime gali kurti idėjas, mintis ir iš to išplaukiančius jausmus. Tai reiškia, kad negali būti jokios „dvasinės nuosavybės“ ar „dvasinės ligos“, kadangi dvasios arba dvasinės formos visiškai neveikia dalykai, vykstantys materialiojoje sąmonės srityje. Todėl gali būti tik „sąmonės nuosavybė“ ir „sąmonės liga“, kadangi tik žmogaus materialioji sąmonė gali kurti sąmoningas idėjas, ligas, žalą ir trukdžius, tačiau to negali dvasia arba dvasinė forma.
Tuo tarpu Praamžinybė nėra žmogaus formos dievas, būtybė, turinti formą ir aukštas materialines savybes, sukūręs dangų ir žemę, stebintis žmones ir jiems vadovaujantis. Dievas ir dievai ankstesniais laikais buvo fantastiniai personažai, kurie pasakose veikė kaip visagalės viso gyvenimo ir egzistencijos būtybės, kurioms būdavo suteikiama kūrybinė galia. Tačiau dievas ar dievai, kurie atsirado iš religinių ar sektantiškų, kitaip tariant iš tikėjimo pažiūrų, visada buvo ar yra žmonės iš kūno ir kraujo, kurie kai kuriose srityse buvo labiau pažengę nei kiti žmonės.
Šiuo požiūriu sąvoka „dievas“ turi būti suprantama kaip „išminties karalius“. O išmintis reiškia ne ką kita, kaip iki santykinės tobulybės išvystytas tam tikros srities žinias ir gabumus, pvz. turimus mokslo pasiekimus.
Priešingai nei pasakų ir fantazijų herojai ar „Dievas“ kaip Išminties Karalius, Praamžinybė yra didžiausia, protingiausia, galingiausia ir labiausiai išsivysčiusi Visatos dvasinė energija. Jis yra neutrali, belytė ir beasmenė energija, pagal kurios dėsnius buvo sukurtos ir bus sukurtos visų gyvų būtybių dvasinės formos. Kaip minėta, Praamžnybė dar yra vadinama „Universaliąja sąmone“, „Didžiąja vienove“ ir pan., tačiau neturi jokio panašumo į žmogiškąjį dievą ar kitas gyvybės formas, nes tai yra pati gryniausia aukštoji dvasinė energija. Pats žmogiškasis dievas yra būtybė, kaip žmogus, atsiradusi iš kūrybinių – gamtos dėsnių ir už savo egzistenciją tūri būti dėkingas dvasinei energijai – Praamžinybei. Praamžinybė, kaip visa kuriančioji galia, nuo Visatos atsiradimo sukūrė nekintančius gamtos dėsnius arba kūrybinius-gamtos dėsnius, pagal kuriuos viskas yra sutvarkyta Visatoje, gyvenime ir visose egzistencijose. Šalia žmogui iš gamtos mokslų žinomų dėsnių – gravitacijos, priežastingumo, t.y. priežasties ir pasekmės principo, dar yra dvasiniai ir materialiniai sąmonės dėsniai, kurie veikia kasdienį žmonių gyvenimą, įskaitant jų gimimą ir mirtį. Vienas iš tų dėsnių yra žmogaus dvasios atgimimas arba reinkarnacija, kai natūraliu būdu gimsta vyriškos arba moteriškos lyties žmogus su visiškai nauja asmenybe, sąmone ir kūnu. Todėl žmogus savo subtiliajame viduje yra nemirtingas, nes nemirtinga yra jo dvasinė forma. Žmoguje esanti kūrybinės dvasios dalelė, dvasia arba dvasinė forma yra kūrybinės-gamtos dvasios dalis ir ji negimsta ir nemiršta kaip materialusis kūnas. Tuo tarpu žmogaus kūnas sensta ir neišvengiamai anksčiau ar vėliau miršta.
Visas žmogaus, taip pat ir materialinėje sąmonėje patirtas tikrasis žinojimas, tikroji išmintis ir tikroji meilė jam lieka visiems laikams, nes jo dvasia arba dvasinė forma, be kita ko, išsaugo visas pozityvias subalansuotas vertybes, kurios pasilieka ir yra saugomos saugojimo bankuose, kur lieka jo nedingstančiu turtu.
Dar kartą pabrėžiu: mirus žmogui, jo dvasia arba jo dvasinė forma patenka į anapusinį subtilųjį pasaulį, tuo tarpu pusiau materialus sąmonės blokas dvasinės formos sukurtame anapusiniame subtiliajame bendrajame sąmonės bloke pasikeičia tokiu būdu, kad senoji sąmonė ir su ja susijusi asmenybė išnyksta ir virsta grynąja neutraliąja energija iš kurios susiformuos nauja sąmonė su nauja asmenybe. Iš visų iki šiol gyvenusių asmenybių vertingų žinių, meilės ir išminties duomenų esencijos, taip pat iš per ligtolinius žmogaus gyvenimus surinktų žinių, gabumų, išminties ir meilės suformuojamas visiškai naujas naujos asmenybės sąmonės blokas ir visa tai kartu su reinkarnuojančia dvasia atgims naujai užmegztame kūne, kai tik ateis dvasios arba dvasinės formos atgimimo laikas. Kiekvienas žmogus jau nugyveno daugybę gyvenimų ir dar turi nugyventi daugybę gyvenimų kaip žmogus žmogaus kūne su žmogiškąja sąmone ir su viskuo kas jai priklauso, pvz. psichika, pasąmone, nesąmoningomis formomis, charakteriu, mentalitetu ir t.t. Kiekvienas naujas sąmonės blokas su savo nauja asmenybe visada atgimsta tik žmogaus, o ne gyvulio, gyvūno ar kokiame kitame kūne, taip pat ir žmogaus kūrybinė dvasinė forma arba dvasia gali gyventi tik žmogaus kūne ir per visas savo reinkarnacijas ji seka savo reinkarnacijos linija, nuo kurios ji negali pabėgti.
Žmogaus apsaugai gamtos-natūralūs dėsniai neleidžia žmogui prisiminti buvusių asmenybių, nes jis, jei galėtų prieiti prie savo buvusių asmenybių informacijos, paprasčiausiai negalėtų susitvarkyti su informacijos srautu ir gyvendamas čia ir dabar negalėtų suvaldyti savo pareigų, iššūkių ir problemų, taptų pamišimo ir beprotybės auka. Prisiminimai apie ankstesnius gyvenimus jam kol kas nėra galimi, kadangi jis dar neturi savyje išvystęs tam reikalingų galių ir sugebėjimų. Tik šitokiu būdu jis gali kiekvieną gyvenimą pradėti visiškai iš naujo, laisvai, neapkrautas, gali kaupti visiškai naują žinojimą, naujas galias ir sugebėjimus. Ankstesnių gyvenimų prisiminimas būtų tik žalingas, netgi susijęs su pavojais, žala sąmonei, kitaip tariant kiltų pavojus išprotėti.
Religine samprata nėra jokio dangaus ir jokio pragaro, nes dangus ir pragaras yra žmogaus psichikos būklė, kurią jis pats susikuria savo mintimis ir iš jų išplaukiančiais jausmais. Dangus ir pragaras nėra amžinos kančios ir rojaus vietos, taigi nėra ir skaistyklos ir amžinojo prakeikimo, kur viešpatauja riaumojantys velniai. Taip pat jokioje rojaus vietoje danguje nelaukia jokie angelai ir archangelai, kur gailestingas ir paklusnus, nuolankumo ir bausmės reikalaujantis dievas mosuoja savo skeptru, nes iš tikrųjų tokios vietos neegzistuoja, jos yra tik fantazuojančių pasakotojų, sukčių ir apgavikų fantazijos, paremtos religiniu ir sektantišku tikėjimu. Pagaliau, šios idėjos tarnauja tik tam, kad žmonės būtų priversti tikėti įsivaizduojamu atlyginimu už savo šuniškai nuolankų tikėjimą arba pragaro atveju, siekiama žmones išgąsdinti skaistykla ir amžinu pragaro prakeiksmu, jiems įteigiama siaubingo pragaro ir siaubo baimė, kad būtų galima juos valdyti ir paversti paklusniais tikėjimo vergais. Tikėjimas nereiškia žinojimo, o tik žinantis žmogus gali išsilaisvinti nuo mirties baimės ir tokiu būdu nebijoti įsivaizduojamo dievo ir neegzistuojančio velnio keršijančios rankos grėsmės. Lygiai taip pat klaidingas yra ir karmos mokymas, pagal kurį žmogus už buvusių asmenybių veiksmus turi būti nubaustas. Tai yra neįmanoma, kadangi kiekviena asmenybė kiekvienam gyvenimui yra sukuriama iš naujo ir su buvusiomis asmenybėmis neturi nieko bendro, aišku, išskyrus joje įsikūnijančią dvasinę galią arba dvasinę formą. Kiekvienas žmogus privalo visada atsakyti už dabartinio gyvenimo teigiamas ir neigiamas savo minčių, darbų ir veiksmų pasekmes, tačiau pasibaigus šiam gyvenimui išnyksta sąmonės blokas, asmenybė ir viskas, kas buvo klaidingai ir neteisingai atlikta ir padaryta. Vienos asmenybės atlyginimo ar kaltės perdavimas kitai asmenybei yra visiška nesąmonė ir tai yra neįmanoma. Taigi, karmos idėja yra paremta klaidingu požiūriu ir nežinojimu tikrųjų dėsnių, susijusių su gamtos-kūrybiniais dėsniais ir įstatymais, taip pat nežinojimu apie dvasinės formos gyvenimą, mirtį ir atgimimą bei naujos asmenybės gimimą.
Mielieji šio pasaulio žmonės, ir vyrai, ir moterys, merginos ir vaikinai, seni ir jauni, dabar tikriausiai norėtumėte paklausti: „Dėl ko visa tai? Kokia yra gyvenimo, daugybės dvasinės formos atgimimų ir naujų asmenybių gimimo prasmė?“ Atsakymas yra tiek paprastas, kiek natūralus, visiškai priešingas klaidinantiems religijų, sektų vadovų, netikrų filosofų ir mokslininkų teiginiams, kuriems nėra žinomas dvasinis mokymas arba kurių jis yra paprasčiausiai išjuokiamas arba yra tabu. Žmogaus gyvenimo tikslas yra jame gyvenančią dvasinę formą per beveik begalinį kiekį reinkarnacijų, per vis naujo sąmonės bloko ir naujų asmenybių gimimą ir jų sąmoningą meilės, žinojimo ir išminties mokymąsi pakelti iki tokio aukšto evoliucijos lygio, kad po daugelio milijonų arba milijardų metų ji galėtų grįžti ir susijungti su Praamžinybe. Tokiu būdu universalioji sąmonė Praamžinybė arba universalioji Praamžinybės dvasinė energijos masė impulso būdu gali mažais žingsneliais evoliucionuoti toliau ir aukščiau. Iš principo šis procesas pagal gamtos-kūrybinius dėsnius yra begalinis, kadangi nėra absoliučios tobulybės, todėl kūrybinė dvasinė energija negali būti tobula, ji gali būti tik santykinai tobula ir privalo toliau kaupti žinias ir išmintį bei evoliucionuoti.
Žmogaus gyvenimas ir kūrybinės dvasinės formos egzistavimas gali būti palyginti su ilga kelione per erdvę ir laiką arba per šį ir anapusinį pasaulius, per kurią dvasinė forma ir žmogaus sąmonės blokas su savo vis kita asmenybe vis kitame kūne gali labai daug išmokti, per kurią gali įsisavinti daugiau meilės, žinių ir išminties ir tokiu būdu pastoviai ir be sustojimo visais požiūriais evoliucionuoti toliau.
Žmogaus dvasia yra ypatinga ir specifinė ir negali reinkarnuotis arba atgimti (atgimimas – palingenezė, metempsichozė) gyvūno arba fauno kūne, gyvuliuose, augaluose ir pan., kaip klaidingai teigia induizmas. Tik žmogus turi sąmoningą, sugebančią evoliucionuoti sąmonę, kuri iš nežymios dvasinės formos dalelytės ima gyvenimo galią. Pačios dvasinės formos centras yra ant vidurinių smegenų stogo – viršutiniame dviklanyje – Colliculus Superior. Pati dvasinė forma reguliuoja dvasinę energiją – impulsinę sąmonę, kuri kurdama meilę, žinias ir išmintį vystosi toliau per materialiąją sąmonę. Tokiu būdu, priešingai nei įvairioms kitoms nežmogiškoms gyvybės ir sąmonės formoms, galima sudaryti tokią schemą:
Evoliucijos formos
Praamžinybės evoliucija Dvasinė-energetinė Praamžinybės evoliucija
Sąmoninga sąmonės evoliucija Žmogiškoji gyvybės forma
Tik žmogus pasižymi sąmoninga sąmonės evoliucija
Evoliucija, paremta instinktais Gyvūnų ir gyvulių gyvybės formos
Impulsinė evoliucija
Prisitaikymo arba asimiliacijos evoliucija – augalinės gyvybės formos
Energetinė evoliucija
Kaitos arba konversijos evoliucija – smėlis, akmenys, kristalai, dujos, skysčiai ir t.t.
Mikroevoliucija
Suderinamumo ir mutacijų evoliucija – bakterijos, mikrobai, virusai
Proto evoliucija
(negalima lyginti su žmogaus sąmonės evoliucija) Aukštesni gyvūnai, tokie kaip beždžionžmogiai, delfinai, varnos, kiaulės, ožkos, papūgos, arkliai, kiti galvijai, meškos, kupranugariai, asilai, grobuonys, drambliai, šunys, katės, avys ir t.t.
Augalai, gyvuliai ir visi gyvūnai yra valdomi grynojo impulso arba instinkto ir savyje neturi galimybės evoliucionuoti pagal sąmoningą iniciatyvą. Tuo tarpu žmogus turi savo supratimą ir suvokimą, kuriuos jis gali sąmoningai ir tikslingai formuoti ir naudoti, kad pastoviai tobulėtų ir savyje sukurtų bei sukauptų vis daugiau žinių, išminties ir meilės.
Iš viso to, kas paaiškinta, yra aišku, kad Žemės žmonės yra aukščiausiai išsivysčiusios materialiosios gyvybės formos, kurie atitinkamai elgiasi ir už viską turi prisiimti visišką atsakomybę. Tai galioja dabar ir galios ateityje gimtajai planetai Žemei ir viskam, kas joje yra: visos gyvybės formos, gamta ir absoliučiai visa materija – už viso to egzistavimą ir tolesnį išlikimą yra atsakingi visi racionalūs žmonės. Šios plačiai siekiančios atsakomybės niekas negali išvengti. Todėl yra klaidingai manoma, kad žmogus galėtų išvengti visų arba kai kurių savo pareigų ir reikalavimų sau ir visai gyvybei būdamas abejingas, bailus, egoistiškas ir t.t., arba įvykdydamas niekingą žmogžudystę arba savižudybę. Iš tikrųjų gyvybės neįmanoma sustabdyti ir savaime aišku, kad gamtos dėsniai po dvasinės formos atgimimo naujame žmogaus kūne su nauja asmenybe, parodys savo nesunaikinamą galiojimą. Tą patį nustato ir Praamžinybės dėsniai, nes žmogaus dvasinė forma reinkarnuojasi toje pačioje planetoje, kurioje mirė ją prieš tai turėjęs žmogus. Ir taip atsitiks su kiekvienu, nes jis kitam gyvenimui su nauja asmenybe gims kaip Žemės žmogus. Būsimuosiuose gyvenimuose, kuriuose teks egzistuoti vis su nauja sąmone ir nauja asmenybe, bus taip, kad kiekvienas žmogus gimtojoje Žemėje susiras tikslią vietą ir būklę, kokią iki šiol susikūrė būdamas Žemės žmonių kolektyvo dalimi, nes čia galioja natūralus priežastingumo principas – priežastis ir pasekmė. Esamo gyvenimo mintimis, idėjomis, idealais, įsivaizdavimais, darbais ir veiksmais visi žmonės čia ir dabar susikuria savo dabarties realybę ir teisybę ir tuo pačiu padeda savo ateities pagrindus, kuriuos jie vėliau suras Žemėje, kai vėl ateis į gyvenimą su nauju sąmonės bloku ir nauja asmenybe.
Šioje planetoje, Žemėje, taip pat yra ir kitų, labai svarbių dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti ir juos apmąstyti, ypač – visa dusinantis gyventojų perteklius su visomis savo naikinančiomis pasekmėmis (atkreipkite dėmesį į visus FIGU tekstus apie gyventojų perteklių – straipsnius, kontaktų pokalbius ir atvirus laiškus). Toliau reikia atsižvelgti į realybei svetimų kultinių religijų ir daugybės sektų neįtikėtiną blogį, kuris religinių ir sektantinių karų, religinio ir sektantinio terorizmo pavidalu plinta po pasaulį ir visada pareikalauja nesuskaičiuojamų žmonių aukų. Tai, kad nuo neatmenamų laikų iki dabar ne tik milijonai, bet ir milijardai žmonių buvo brutaliai ir barbariškai kankinami ir žudomi ir tai tęsiasi toliau, yra nepaneigiamas faktas, apie kurį taip pat turėtų pamąstyti religijų ir sektų religingiausi, labiausiai joms atsidavę ir labiausiai nuo jų priklausomi žmonės ir jų sąžinė neturėtų likti abejinga. Turi būti pripažinta, kad religijos ir sektos Žemės žmones nuodija erezijomis, juos kvailina, daro juos beviltiškai tikinčiais; netikromis, klaidingomis dogmomis, „dieviškais“ bausmės grasinimais jiems sukelia baimės ir kaltės jausmus. Sveikam protui prieštaraujanti dievo ir dievo sūnaus sąsaja, taip pat visos su religijomis ir sektomis susijusios tikėjimo formos ir kultai, skatina bendrąjį nežinojimą, sumaištį ir apgaules, baimę realybės ir iš jos išplaukiančios tiesos, kuri atsiranda išskirtinai iš visų esamu laiku egzistuojančių dalykų realybės, iš dvasinių interesų faktų, iš gyvenimo ir mirties, taip pat iš bendrųjų gamtos-kūrybinių dėsnių.
Visos religinės, sektantinės ir netikrų filosofų erezijos veda į begalinį tikinčiųjų sumišimą ir nežinojimą, tuo tarpu gamtos-kūrybiniai dėsniai ir įstatymai yra visiškai ignoruojami, trypiami kojomis, neigiami ir vadinami kvailomis nesąmonėmis. Dėl visų nukrypimų nuo efektyvios tiesos, kuri atsiranda tik iš realybės, o ne iš religinių ir sektantiškų pasakų, žmonija neatsakingai ir nusikalstamai dauginasi kaip triušiai ir pelės, o gamta ir Žemė jau kelis dešimtmečius prieš tai maištauja didžiulėmis gamtinėmis katastrofomis. Dėl per didelio gyventojų kiekio daugėja ir religijų arba pagrindinių sektų ir jų atšakų tikinčiųjų skaičius, kas savo ruožtu kelia vis didėjančią religinę neapykantą tarp įvairių grupių ir kelia religinį-sektantinį terorizmą. Taigi, per didelis gyventojų kiekis sukelia ne tik vis daugiau ir didesnių gamtinių katastrofų, bet ir didina žmonių neapykantą, abejingumą vienas kitam bei mažina žmogaus gyvenimo vertę.
Taigi, iš vienos pusės, šitaip dėl per didelio gyventojų kiekio atsiranda įvairios neįveikiamos pastoviai didėjančios problemos, kurios bus nebeįveikiamos net ir geriausiomis priemonėmis. Iš kitos pusės, dėl religinių paklydimų vis labiau didėja neapykanta kitatikiams ir svetimšaliams, užgniaužiamos visos racionalios mintys, atsiranda pikti jausmai, žodžiai, veiksmai ir darbai, kurie yra nukreipti tik į tai, kad kitatikiai ir svetimšaliai žmonės būtų traktuojami kaip purvini šunys ir dvokiantys parazitai. Pavyzdžiui tarp krikščionių atsiranda „krikščioniškumo“, o tarp kitų religijų ir sektų narių jų „gėrio“ ir „meilės“ išraiškos pagal principą: „Jei tu nenori būti mano brolis, tai aš praskelsiu tau galvą“. Ir būtent taip yra mokoma taip vadinamuose „dievo namuose“, kai „šventikai“, iš vienos pusės, laisvai pagal dievo žodį moko, kad meilė turi dominuoti, tačiau, jei būtina, prieš priešus reikia kovoti. Taigi, religijų ir sektų tikintieji susirenka į savo „dievo namus“, daugmaž išklauso savo „šventikų“ žodžius, paskui išėję iš „dievo namų“ vėl įsitraukia į blogį ir negeroves, nekenčia kitatikių ir svetimšalių, jiems sukelia kančias ir nuostolius, įvairiais įmanomais būdais elgiasi neteisingai, taip pat prieš savo artimą.
Dabar pats metas, kad būtų sustabdytas gyventojų skaičiaus didėjimas ir kad Žemės žmonės taptų tikrais žmonėmis. Viskas vyksta vis spartėjančiu žingsniu, nes visas blogis veda į beviltišką chaosą ir būtų nenuostabu, jei atsitiktų pasaulinė katastrofa su pasauliniu gaisru, absoliučia anarchija ir masiniais sugriovimais, kuriuos lydėtų naikinančios gamtos jėgos. Religiniai ir sektantiniai tikėjimai, jų pasauliniai terorizmo ir neapykantos aktai ir pasekmės, kokias tik galima įsivaizduoti, taip pat per didelis gyventojų skaičius, sukelia vis didesnes neišsprendžiamas ir vis labiau nekontroliuojamas problemas, kurių jau nebegalima išspręsti. Jei pasitelkiant supratimą, sveiką protą ir logiką visa tai nebus sustabdyta, tai anksčiau ar vėliau viskas sugrius ir nebebus įmanoma nieko arba beveik nieko išgelbėti.
Todėl žmonės privalo iš naujo apmąstyti savo nežinojimą, savo nuolankią priklausomybę ir poziciją įsivaizduojamų dievų, dievybių ir stabų atžvilgiu ir atsisakyti savo klaidingų tikėjimų, kad taptų savarankiškais ir viduje laisvais žmonėmis, kurie gali atsakingai ir tikslingai spręsti apie save. Nežinojimą ir religinį-sektantinį tikėjimą turi pakeisti iš realybės kylanti efektyvi tiesa, ir iš kurios atsiranda vidinė ir išorinė išmintis, tikroji meilė, laisvė, džiaugsmas, žinojimas, harmonija, laisvė ir laimė. Tik tokiu būdu žmogus, kaip vienetas ir kaip visuma, šiame pasaulyje, Žemėje, gali tapti tikru žmogumi ir daryti pažangą tarp visų gyvybės formų. Kiekvienas Žemės žmogus yra įpareigotas apie tai nuodugniai pamąstyti, viską suprasti ir nuo šiol daryti teisingus darbus ir dalykus, ir nesvarbu, ar jis yra mažas ar didelis, plonas ar storas, vargšas ar turtingas, tikintis ar netikintis, jaunas ar senas, kilmingas ar nekilmingas, turintis valdžią ar jos neturintis. Yra svarbu viską nuodugniai permąstyti ir mintis, jausmus, veiksmus ir elgesį atsakingai kreipti gamtos-kūrybinių įstatymų ir dėsnių linkme. Per tai bus tik geriau kiekvienam žmogui, pačiai planetai ir jos gamtai bei visai Žemės gyvybei. Ir jeigu taip bus daroma, kaip reikalauja gamtos-kūrybiniai dėsniai ir įstatymai, bus garantuota, kad kiekvienas žmogus savo dabartiniame gyvenime ir būsimajame gyvenime jau kaip nauja asmenybė, savo gerojoje motinoje Žemėje galės gyventi vertingą gyvenimą kaip tikras žmogus, jo gyvenime vyraus tik supratimas ir intelektas, išliks jo gimtasis puikusis pasaulis, bus vadovaujamasi gamtos-kūrybiniais dėsniais ir įstatymais. Tačiau tai taip pat reiškia, kad turi būti greitai sustabdytas gyventojų skaičiaus didėjimas, Žemės žmogus turi išsilaisvinti iš visų klaidinančių religinių, sektantinių tikėjimų ir netikrų filosofinių pančių ir turi vadovautis tik realybe, jos tiesa ir gamtos kūrybiniais dėsniais ir įstatymais.
SSSC, 2012 m. kovo 11 d., 15.37 val., Billy
Originalus tekstas: http://beam.figu.org/artikel/1374679080/was-alle-erdenmenschen-wissen-sollten